Namuose turėti ilgai negendančių maisto produktų atsargų išties praverčia. Žinoma, tai tikrai nereiškia, kad reikia baimintis neramių laikų ir dėl to prikaupti krūvą atsargų juodai dienai. Visgi turėdami ilgai galiojančių produktų išties jaučiamės tvirčiau ir ramiau, nors nebūtina galvoti, kad jie bus skirti išsigelbėti apokalipsės atveju. Tokie produktai pravers ir mažiau dramatiškomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, užgriuvus netikėtiems svečiams ar neturint laiko nubėgti iki parduotuvės. 

Tačiau ar žinome, koks iš tiesų yra įvairių produktų galiojimo laikas? Dalis maisto produktų galioja labai ilgai, o kai kuriais galima apsirūpinti vos ne visam gyvenimui ir nesukti galvos, kad jie pasens. Ant kai kurių produktų nurodoma jų galiojimo data „geriausia iki“, tačiau tai dar nereiškia, kad po šios datos juos privalu išmesti. Paprasčiausiai po tos datos gamintojas nebegali užtikrinti produktų skonio ir kokybės, bet jie yra visiškai saugūs ir tinkami valgyti.

Ar pagalvojote, kad norėtumėte papildyti savo atsargų spintelę produktais, kurių visada turėtumėte po ranka ir taip galėtumėte jaustis ramiau? O gal abejojate ir nežinote, kiek galioja joje jau esantys produktai? Jei atsakėte teigiamai, jums tikrai pravers ši ilgai arba beveik apskritai negendančių maisto produktų apžvalga. 

Medus – niekada negendantis skystasis auksas

Medus pasižymi antibakterinėmis ir antivirusinėmis savybėmis, tai tirštas, lipnus, kvapnus ir daugelio mėgstamas saldiklis. Medus naudojamas gaminant įvairius patiekalus, tiek saldžius, tiek pikantiškus, jis mėgstamas kosmetikoje, labai dažnai naudojamas peršalimo ligų simptomams malšinti. Medus yra kaloringas ir maistingas, jis greitai užtikrina sotumo jausmą. Bet tai dar tikrai nėra visi medaus privalumai.

Dėl puikių cheminių savybių ir kruopštaus bitučių darbo medus iš esmės yra vienintelis maisto produktas, kuris apskritai niekada nesugenda. Kas konkrečiai tą nulemia? Visų pirma reikėtų prisiminti visą medaus „gamybos“ procesą. 

Bitės yra tarsi tarpinė grandis tarp nektaro ir medaus. Nektare yra įvairių rūšių cukraus, baltymų ir kitų vandenyje ištirpusių medžiagų. Nektaras yra įvairių rūšių – todėl ir medus būna skirtingas. Iš augalų surinktas nektaras susimaišo su bičių organizme esančiais fermentais – tokiu būdu nektaro sudėtis visiškai pakinta. Toliau nektare esanti sacharozė skaidoma į paprastuosius cukrus. Galiausiai sacharozė iš nektaro galutinai išskaidoma į gliukozę ir fruktozę – paprastesnes cukraus rūšis. Tada nektaras yra perkeliamas į avilio korius. Visas šis procesas pirmiausia ir nulemia, galima sakyti, begalinį medaus galiojimo laiką.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad medaus sudėtyje yra labai mažas vandens kiekis. Mikrobų augimui reikalingas vanduo – štai kodėl švieži vaisiai ir daržovės taip greitai sugenda. Be to, meduje esantis vanduo nėra aktyvus – jis nepadeda daugintis mikrobams. Čia ir vėl turime sugrįžti prie medaus „gamybos“ proceso. Kai suskaidytas nektaras atsiduria avilio koriuose, reikia išgarinti vandenį. Tą bitės padaro plasnodamos sparnais – jos į nektarą pučia orą. Per keletą dienų nektaras virsta medumi.

Na, o sujungus šią savybę su mažu medaus pH gaunama tokia aplinka, kurioje bakterijoms augti tampa beveik neįmanoma. Daugumai bakterijų patinka neutralus rūgštingumas, tad medus joms yra paprasčiausiai per rūgštus. 

Konkreti veiklioji medžiaga, užtikrinanti medaus antibakterines savybes, yra vandenilio peroksidas. Ypatingą poveikį vandenilio peroksidas turi medaus brendimo laikotarpiu, tokiu būdu užtikrindamas produkto ilgaamžiškumą. 

Nepaisant to, kad meduje yra mažai drėgmės, šis produktas yra higroskopiškas. Tai reiškia, jog medus pasižymi galimybe sugerti drėgmę iš oro. Vadinasi, labai svarbu medų laikyti tinkamai užsandarintą – tokiu būdu jis išties galios amžinai. Geriausiai šviežumą išlaiko vėsioje vietoje laikomas medus. Be to, reikia neužmiršti, kad ilgaamžiškas yra tik neskiestas, su jokiais papildomais produktais nesumaišytas medus. 

Tad pagrindiniai medaus ilgaamžiškumo garantai yra cukrus, mažas drėgmės lygis, didelis rūgštingumas, meduje esanti natūrali gliukono rūgštis ir natūralus vandenilio peroksidas. 

Reikia pastebėti, kad teoriškai cukrus taip pat galioja amžinai, visgi jo kokybė po poros metų ima prastėti. O apie medų to paties pasakyti negalima: nesvarbu, ar prabėga 20, 50 ar 100 metų, medaus skonis išlieka toks pat, koks buvo ką tik išpilsčius. Sunku tuo patikėti? Medaus ilgaamžiškumą patvirtina faktai: kapus Egipte atkasusiems archeologams pavyko aptikti trijų tūkstančių metų senumo puodynes su medumi, kuris buvo kuo puikiausiai tinkamas valgyti. Teigiama, kad seniausios aptiktos šio saldėsio puodynės amžius siekė 5 500 metų.

Be to, svarbu pažymėti, kad susikristalizavęs, sukietėjęs ar spalvą pakeitęs medus yra absoliučiai saugus (ir skanus) valgyti. Antibakterinės medaus savybės apsaugo medaus kokybę ir skonį nuo sugedimo. Na, o jeigu norite sukietėjusį medų paminkštinti, paprasčiausiai įstatykite medaus indelį į indą su šiltu vandeniu ir pamaišykite medų, kol šis ims tirpti ir minkštėti.

Kukurūzų krakmolas – garbingas nemirtingųjų maisto produktų sąrašo atstovas

Kukurūzų krakmolas išties nėra tas produktas, kurį vartojame kasdien. Visgi gaminant kai kuriuos patiekalus jis yra tiesiog būtinas. Tad gera žinia ta, kad, laikomas sausoje ir vėsioje vietoje, šis puikus tirštiklis išlieka tinkamas ir saugus naudoti labai ilgai. 

Šio tipo krakmolas nesąveikauja su aplinkinėmis oro dalelėmis ir išlieka tokios pačios būklės, todėl nesugenda. Žinoma, labai svarbu atkreipti dėmesį į kukurūzų krakmolo laikymo aplinkybes. Šiam krakmolui kenkia drėgmė, šviesa ir netinkama temperatūra. Todėl kukurūzų krakmolą, kad jis išliktų tinkamas vartoti ir neprarastų savo tirštinamųjų savybių, būtina laikyti tamsioje, vėsioje ir sausoje vietoje. Be to, krakmolą reikia laikyti sandarioje pakuotėje ar kitoje talpoje.

Nejuoduota valgomoji druska – negendanti virtuvės būtinybė, užtikrinanti kitų produktų ilgaamžiškumą

Druska tikrai ne be priežasties jau ilgus šimtmečius naudojama kaip itin patikimas konservantas. Natūrali druska – tai reiškia, kad joje nėra jokių priedų – iš esmės niekada negenda. Druskoje nėra vandens – šiuo atžvilgiu ji panaši į medų. O tai reiškia, kad druska taip pat neleidžia maistui sugesti, pašalindama iš jo drėgmę. Vadinasi, druska ne tik pati yra ilgaamžis produktas, bet ir prailgina kitų maisto produktų gyvavimo trukmę, apsaugodama juos nuo bakterijų ir pelėsio, kurie nebegali daugintis sausoje aplinkoje, ir taip neleisdama produktams sugesti.

Įsigilinus į druskos kilmę, jos ilgaamžiškumas nestebina. Kadangi druska – natrio chloridas – nėra augalinės kilmės (tai mineralas, išgaunamas iš jūros vandens arba iškasamas kaip akmens druska), ji, priešingai nei organinės kilmės medžiagos, yra apsaugota nuo mikrobų pavojaus. Todėl laikui bėgant taip pat išlaiko savo skonį. Jei bus laikoma tinkamai, druska visados išlaikys savo skonį, visai nesvarbu, kiek laiko ji bus prastovėjusi.

Norint, kad druskos gyvavimo laikas nesibaigtų ir ji išlaikytų savo savybes, ją būtina laikyti sausoje ir vėsioje vietoje. Jei jaučiate, kad vieta, kurioje tenka laikyti druską, yra drėgnoka, būtinai laikykite ją itin sandarioje talpoje, kad druska nepradėtų sugerti vandenį ir sušokti į gabalus. 

O kodėl ant kai kurių druskos pakuočių nurodoma galiojimo data? Kartais ji pateikiama dėl būtinybės nurodyti produkto galiojimą. Tačiau kartais taip gali būti todėl, kad konkrečiai toje druskoje yra papildomų priedų. Maždaug trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėta naudoti juoduota druska – taip siekta užkirsti kelią skydliaukės ligoms. O kadangi jodas ir kitos lipnumą mažinančios medžiagos, kurių gali būti pridėta į druską, yra linkusios irti, druskos su priedais galiojimo laikas tampa ribotas. Tokia druska galioja apie penkerius metus. 

Na, o jei ant pakuotės aiškiai nurodyta, kad druska yra vienintelė sudedamoji dalis, vadinasi, ją galima puikiausiai naudoti ir pateiktam galiojimo laikui pasibaigus.

Druska yra naudinga ir jos atsargų visada turėti verta dėl dar vienos priežasties. Druska maisto gaminime apskritai yra būtinas produktas, be kurio vargiai išsiversite. Druska puikiai išryškina ir pataiso patiekalų skonį, dažnai padeda vykusiai pagardinti ar net išgelbėti gaminamą maistą. Na, o dėl konservuojančių druskos savybių ji yra nepamainoma nusprendus pašeimininkauti rimčiau – sūdant mėsą ar žuvį, raugiant, marinuojant produktus. 

Tirpi kava: prašmatnumu nedvelkiantis, bet ilgaamžis gėrimas 

Tirpi kava galbūt nėra tas gėrimas, kurio puodelį su pasimėgavimu norėtumėte išgerti kasdien. Visgi tam tikrais atvejais ši kava gali labai praversti. Tarkime, jei ruošiatės į rimtesnį žygį gamtoje arba norite pasirūpinti negendančiomis atsargomis. Tiesą pasakius, galbūt net nedaugeliui žinoma, kad tirpi kava yra ilgaamžė ir ilgai išlieka šviežia bei tinkama vartoti netgi ir atidarius pakuotę. 

Žinoma, žodis „šviežia“ šiuo atveju nėra labai tikslus, kadangi tokia kava gaminama džiovinimo būdu iš natūraliai paruoštos kavos. Be to, tirpios kavos gamybai dažnai pasirenkama prastesnės kokybės kava. Yra du pagrindiniai džiovinimo būdai: šaltasis ir purškiamasis. 

Džiovinant šaltuoju būdu, skrudintos ir sumaltos kavos pupelės dideliuose induose užpilamos karštu vandeniu. Tada kava atvėsinama ir sušaldoma – suformuojamos didelės šaldytos kavos plokštės, kurios susmulkinamos į nedideles granules. Pasitelkus vakuumą, iš jų pašalinamas vanduo. Na, o tada šios ledo kristalus primenančios granulės jau būna paruoštos pakavimui. Tokiu būdu išdžiovinta kava būna aromatingesnė, kvapnesnė – tai kokybiškesnis tirpios kavos gaminimo būdas.

Kai tirpi kava gaminama karštuoju purškiamuoju būdu, skrudintos kavos ekstraktas nedideliais kiekiais purškiamas į specialiai tam skirtą cilindrą. Dėl itin karšto ir sauso oro poveikio išgarinamas vanduo. Kai vanduo išgaruoja, lieka nedidukės granulės arba milteliai. Tai pigesnis ir paprastesnis kavos paruošimo būdas, visgi tokia kava būna mažiau aromatinga. 

Tirpios kavos paruošimo būdas yra reikšmingas jos kokybei ir aromatui. Visgi iš abiem būdais pagamintos tirpios kavos būna pašalinamas visas vanduo – būtent ši aplinkybė ir užtikrina, kad tirpi kava negenda. Taip yra todėl, kad visiškai nuo drėgmės apsaugotoje kavoje negali daugintis bakterijos. 

Na, o tikriausiai įdomu, kaip gi yra su malta kava ir kavos pupelėmis? Ar malta kava tinkama vartoti pasibaigus galiojimo terminui? Jei išgersite pasibaigusio galiojimo kavos, veikiausiai nesusirgsite, tačiau nei skonis, nei aromatas nebus geras. Šviežios kavos skonis išblėsta gana greitai – tai gali nutikti jau po trijų mėnesių nuo pakelio atidarymo ar pupelių sumalimo. Be to, kai kada į ilgai užsistovėjusią šviežią kavą gali įsimesti pelėsis. 

Tad išties praverstų turėti tirpios kavos atsargų – bent jau tiems atvejams, kai ištiks staigus kofeino poreikis ir nenumaldomai norėsis tonizuojančio gėrimo, o šviežia kava namuose kaip tyčia bus visiškai pasibaigusi.

Na, o jei tirpios kavos gerti jokiomis aplinkybėmis nesinorėtų, visgi yra dar viena priežastis, dėl kurios verta šios kavos turėti savo maisto atsargų spintelėje. Tirpi kava itin praverčia gaminant patiekalus, o ypač – kepinius ir kitokius desertus. Tokiu būdu jie pagyvinami kavos skoniu. Kadangi tirpios kavos milteliai ar granulės yra labiau koncentruoti nei šviežiai pagaminta kava, tai labai sumanus variantas.

Stiprieji alkoholiniai gėrimai: nors gali tapti nebe tokie stiprūs, jų galiojimas nesibaigia 

Jei nežinote, ar galima papildyti barą stipriųjų gėrimų atsargomis, arba suabejojote, ar jame ilgus metus stovintis kažkada dovanų gautas stipriojo gėrimo butelaitis tebėra nesugedęs, galite nebedvejoti. Stiprieji alkoholiniai gėrimai yra vienas iš beveik niekada nesugendančių produktų. Tad netgi gerokai apdulkėjusio buteliuko iš spintelės užkampio turinys veikiausiai bus tinkamas suvartoti. 

Tiesa, reikia atkreipti dėmesį į keletą niuansų. Butelyje turi būti grynas alkoholis, jame neturi būti jokių pridėtinių ingredientų, pavyzdžiui, džiovintų vaisių. Įvairūs kreminiai likeriai pasibaigus galiojimo terminui taip pat gali būti nelabai tinkami vartoti. Kitas svarbus dalykas – stiprieji alkoholiniai gėrimai turi būti laikomi sausoje, tamsioje ir vėsioje vietoje. Geriausia būtų, kad gėrimo butelis apskritai išliktų neatidarytas, mat tokiu būdu apsaugosite jį nuo oksidacijos.

Visgi nenustebkite, jei gėrimo skonis bus jau nebe toks, kaip atsidarius šviežio gėrimo butelį. Taip nutinka dėl oksidacijos, kai gėrimas atidaromas. Gali pakisti ir gėrimo spalva. Be to, kai kurie ilgai laikomi alkoholiniai gėrimai gali nugaruoti ir tapti silpnesni. Jei gėrime laipsnių lieka mažiau nei 25, jis visgi gali tapti palankia bakterijų ir grybelio dauginimosi terpe. Tad jei gėrimas atrodo įtartina keistai ar jo kvapas tapo nemalonus, verčiau jo negerti.

Vėsioje vietoje laikomi pieno milteliai

Neriebūs pieno milteliai – dar vienas neblogas kandidatas į atsargų sąrašą. Šių miltelių gaminimo proceso metu iš pieno pašalinamas vanduo ir atskiriami pieno riebalai – tai du komponentai, dėl kurių pienas genda. Tada pienas džiovinamas pasitelkiant garintuvą ir pavirsta milteliais. Na, o tokius miltelius paprasta ištirpinti vandenyje ar gardinti jais kavą. Suprantama, skonis šviežiam pienui neprilygsta. Tačiau turėti pieno miltelių po ranka tikrai verta. Jų galima įsimesti į žygį ar kelionę, paskaninti kavą šaldytuve pasibaigus pienui. Be to, pieno milteliai pravers ir gaminant. Jų galima dėti į sriubas, troškinius ar padažus.

Pieno milteliai išlieka saugūs ir tinkami vartoti nuo dvejų iki 10 metų po jų galiojimo termino pabaigos. Tiesa, šiuos miltelius reikia laikyti sandarioje talpoje ir vėsioje vietoje. O štai jei norite dar labiau prailginti jų gyvavimo laiką, laikykite miltelius šaldiklyje.

Cukrus – užtikrintas ilgaamžis saldėsis

Panašiai kaip ir druska, rafinuotas cukrus ir cukraus pudra gali išlikti tinkami vartoti nepaprastai ilgai. Suprantama, cukrų būtina tinkamai laikyti, kad šis nesušoktų į gabalėlius ir jame neimtų veistis kenkėjai. Visų pirma, cukrų reikia laikyti sandarioje talpoje. Antra, jį reikia saugoti nuo drėgmės ir karščio šaltinių. 

Nors geriausiai išsilaiko rafinuotas baltasis cukrus, rudasis cukrus taip pat gali būti tinkamas vartoti ilgai. Žinoma, cukraus konsistencija gali pakisti. Tačiau net ir sukietėjęs cukrus puikiausiai pritaikomas ir yra tinkamas vartoti.

Šaltyje džiovinti maisto produktai – vertingi ir ilgai išliekantys

Liofilizacija (arba džiovinimas šaltyje) – sparčiai populiarėjantis konservavimo būdas. Tokiu būdu džiovinti galima beveik viską, bet populiariausi yra liofilizuoti vaisiai, uogos, daržovės. Galima valgyti džiovintus produktus arba atšildyti juos šiltame vandenyje, naudoti juos gaminant įvairius patiekalus. Itin vertinga tai, kad šaltyje džiovinti produktai puikiai išlaiko pirmini produkto skonį ir kvapą. Tiesa, kadangi liofilizuotas produktas gerokai lengvesnis nei šviežias, kai kuriais atvejais skonis gali būti netgi intensyvesnis. Be to, juose pavyksta išsaugoti daug maistinių savybių, šaltyje džiovinti produktai mažai sveria ir užima nedaug vietos.

Liofilizavimo proceso metu iš produktų pašalinamas vanduo – jis išgarinamas žemoje temperatūroje – tokiu būdu užtikrinant ilgą jų galiojimo laiką. Paprastai jis siekia nuo 20 iki 30 metų. Apie džiovinimą šaltyje kaip konservavimo būdą jau pasakojome – jis pasitelkiamas ir gaminant tirpią kavą. 

Kad šaltyje džiovinti produktai kuo ilgiau išliktų tinkami naudoti ir nepakistų jų maistinės bei skoninės savybės, būtina užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas. Šaltyje džiovintus produktus reikia saugoti nuo dienos šviesos, drėgmės ir oro pakliuvimo į pakuotę.

Džiovinti produktai – ne amžinai, bet ilgai išliekantys

Džiovinimas – vienas iš konservavimo būdų. Džiovinant iš produktų pašalinama didelė dalis vandens, o sausoje terpėje negali daugintis bakterijos.

Populiariausi džiovinti produktai, ko gero, yra džiovinti vaisiai. Žinoma, nereikia užmiršti ir džiovintų daržovių bei grybų. Suprantama, įprastai džiovinti produktai neišlieka tinkami vartoti taip ilgai, kaip džiovinti šaltyje, tačiau juos, tinkamai laikant, galima išsaugoti kelerius metus. 

Džiovinti vaisiai ar kiti džiovinti produktai turi būti laikomi sandariai supakuoti ir sausoje bei vėsioje vietoje. Na, o jei trokštate, kad džiovinti vaisiai išliktų valgomi kaip įmanoma ilgiau, dėkite juos į šaldiklį. Žinoma, prieš valgymą tokius vaisius reikės atšildyti iki kambario temperatūros.

Džiovinti produktai lengvai pritaikomi gaminant įvairiausius patiekalus. Džiovintų daržovių, grybų galima dėti į troškinius, sriubas, vaisių – į kepinius ir desertus. Be to, jie tinkami kaip užkandis: džiovintos daržovės puikiai atstos traškučius, o vaisiai – saldainius.

Actas – ilgaamžis virtuvės pagalbininkas 

Įvairių rūšių actas virtuvėje yra tiesiog nepamainomas produktas. Kaip ir druska, actas ne tik pats yra tinkamas ilgai vartoti, bet ir yra puikus konservantas. Be to, actas labai plačiai pritaikomas valymo, namų tvarkymo darbuose. Jis yra puikus valiklis ir nemalonius kvapus naikinanti priemonė. 

Actų įvairovė išties nemenka. Skiestas spirito actas puikiai tinka marinuojant daržoves. Spirito actas ar maistinė acto rūgštis šauniai pasitarnauja buities darbuose. Švelnaus skonio ir aromatingas obuolių actas – tikra virtuvės žvaigždė. Juo galima gardinti salotas, dėti į padažus, mėsos marinatus, šis actas lygiai taip pat tinka ir daržovėms marinuoti, tik reikės daugiau nei spirito acto. Obuolių actas tinkamas ir konditerijoje, naudojamas kepiniams.

Rauginat šviežią vyną išgaunamas vyno actas, jis gali būti raudonasis ir baltasis. Šis actas patiekalams suteikia išskirtinio vyno skonio ir aromato. Jis tinkamas salotoms, mėsos, žuvies, jūros gėrybių patiekalams gardinti, pilamas į padažus, užtepėles, troškinius. Na, o užbaigtų patiekalų, salotų ir padažų gardinimui tobulai tinka saldžiarūgštis balzaminis actas. Reikia neužmiršti ir ryžių acto, kuris plačiai vartojamas Azijos virtuvėje, sušių gamyboje.

Visgi labai svarbu tai, kad actas pasižymi ne tik rūšių įvairove, bet ir dar viena reikšminga savybe. Kaip rodo tyrimai, acto galiojimo laikas yra labai ilgas – beveik begalinis. Kadangi actas yra labai rūgštus, jo nebūtina laikyti šaldytuve. Būtent acto rūgštingumas ir nulemia jo ilgaamžiškumą. Daugiausia pabrėžiama, kad itin ilgai galioja skiesta maistinė acto rūgštis, dar vadinama baltuoju actu. Šio tipo actas yra itin rūgštus. Visgi kitų rūšių, kurias aptarėme, actas taip pat pasižymi ilgaamžiškumu. Tiesa, skirtumas tas, kad, laikui bėgant, kitokiame acte gali atsirasti nuosėdų, gali pakisti spalva, actas gali tapti drumstas. Tačiau visa tai neturi jokio poveikio acto saugumui ir tinkamumui vartoti.

Tyras kokosų aliejus – ilgaamžiai augaliniai riebalai

Maisto gamybai skirtų aliejų įvairovė yra nepaprastai didelė. Visi šie aliejai turi savų pranašumų ir trūkumų. Visgi, vertinant jų galiojimo laiką, į sąrašo viršų neabejotinai išsiveržia tyras arba labai tyras kokosų aliejus. Jis išlieka tinkamas vartoti gerokai ilgiau nei dauguma maisto gaminimui skirtų aliejų. 

Tarkime, prabėgus maždaug dvejiems ar trejiems metams po datos, iki kurios, kaip nurodyta ant pakuotės, jį geriausia suvartoti, alyvuogių aliejus apkarsta. Kai kurie aliejai apskritai galioja vos metus ar netgi pusmetį ir turi būti suvartoti išties greitai. Lyginant su jais, kokosų aliejus yra tikras ilgaamžiškumo čempionas.

Tačiau, perkant kokosų aliejų atsargoms ar atradus užsigulėjusio tokio aliejaus ir norint jį panaudoti, būtina atkreipti dėmesį į vieną esminį niuansą. Kokosų aliejus turi būti nerafinuotas – tik tokiu atveju jis išliks tinkamas vartoti itin ilgai. Taip yra todėl, kad rafinavimo procesas susilpnina sočiųjų riebalų gebėjimą užkirsti kelią oksidacijai. Dėl to produktas gali nesunkiai apkarsti, ypač jei aliejus buvo spaustas ne šaltojo spaudimo būdu, mat karštis taip pat spartina oksidaciją. Kadangi rafinuotame kokosų aliejuje stinga apsauginių antioksidantų, jo galiojimo laikas būna išties trumpas. 

Rafinuotas kokosų aliejus gali pasirodyti patrauklus dėl savo neutralaus kvapo ir skonio, tačiau bėda ta, kad jis galioja ilgiausiai apie pusantrų metų. O štai dėl jame esančio gausaus sočiųjų riebalų ir antioksidantų kiekio tyras ar labai tyras nerafinuotas kokosų aliejus galioja nepaprastai ilgai. Žinoma, jis pasižymi intensyviu kokoso kvapu ir skoniu, tačiau, kita vertus, būtent šis aliejus patiekalams suteikia malonų aromatą ir nepakartojamą skonį. Šis skonis suteiks sodrumo tiek rytietiškiems troškiniams, tiek puriems varškės blyneliams. 

Sojos padažas: ilgaamžis, nes fermentuotas, tačiau tik tada, jei pakuotė nepradaryta 

Greičiausiai daugelis mūsų, pildami sojos padažo į gaminamą azijietišką padažą ar valgydami jį su sušiais, nė nesusimąstome, tačiau sojos padažas iš tiesų yra fermentuotas produktas. Sojos padažas apskritai yra vienas seniausių iki šiol gaminamų padažų. 

Sojos padažas gaminamas iš sojų pupelių, kviečių, druskos, vandens ir mielių mišinio. Skrudinti kviečiai padažui suteikia malonų aromatą ir salsvą skonį. Išvirus ingredientus, į juos įmaišomas valgomasis pelėsinis grybas. Tolesnis procesas gana sudėtingas, bet jo esmė ta, kad stimuliuojamas natūralus produkto rūgimas. Šio proceso metu išsiskiriantis skystis ir yra sojos padažas. Toks procesas trunka gana ilgai, mažiausiai pusmetį, tad natūralaus rūgimo būdu pagamintas sojos padažas yra vertingesnis, sveikesnis, ilgiau išsilaikantis ir, deja, brangesnis. Kiti būdai sojos padažo gamybos procesą supaprastina ir sutrumpina. 

Visgi būtent dėl ilgo ir sudėtingo fermentacijos proceso bei didelio natrio kiekio, neleidžiančio daugintis mikroorganizmams, sojos padažas negenda, jei jo pakuotė nepradaroma. Pradarius padažo buteliuką, iš karto prasideda oksidacijos procesas, paveikiantis fermentuoto maisto kokybę. Tiesa, dėl sūrumo netgi ir atidarytame buteliuke sojų padažas išsilaiko pakankamai ilgai – jeigu laikomas šaldytuve, jis bus tinkamas naudoti maždaug nuo dvejų iki trejų metų. Pastovėjęs sojos padažas gali patamsėti, gali sustiprėti jo skonis, tačiau jis vis vien bus tinkamas vartoti.

Tad nors daug kas priklauso nuo sojos padažo gamybos būdo ir šiam padažui naudojamų priedų, iš esmės šį produktą galite drąsiai įtraukti į greit negendančių atsargų sąrašą.

Sotūs ir ilgaamžiai ryžiai

Ryžiai – sotus ir kaloringas maistas, jį labai lengva greitai pasiruošti. Ryžius galima gardinti įvairiausiais priedais ir taip kaskart pasiruošti skirtingą patiekalą. Ryžiai taip pat yra puikus garnyras ar sudedamoji patiekalų (troškinių, sriubų, apkepų ir panašiai) dalis, suteikianti masės ir sotumo. Iš ryžių galima pasigaminti ir saldžių patiekalų, desertų. 

Ryžiai pasižymi dar viena vertinga savybe – jie ganėtinai ilgai išlieka tinkami vartoti. Laukiniai, basmati, jazminų, baltieji ryžiai išlieka nesugedę labai ilgai. Suprantama, labai svarbu, kad ryžiai būtų laikomi sandarioje pakuotėje ir dar nusipirkus tarp jų nebūtų įsimetę vabzdžių kiaušinėlių. Jei ryžių pakuotę pradarote, likusias kruopas laikykite sandarioje dėžutėje arba maistui skirtame uždaromame maišelyje. Kad ryžiai išliktų tinkami vartoti, labai svarbu sandarumas ir sausa bei vėsi jų laikymo vieta. Ryžiams gali pakenkti trys pagrindiniai dalykai – pelėsis, kitų produktų kvapai ir vabaliukai. Jei abejojate, galite ryžius laikyti šaldytuve ar netgi šaldiklyje. 

Tyrimai rodo, kad tinkamai laikomi baltieji ryžiai išlaiko savo maistingąsias savybes ir skonį ir būna vis dar saugūs valgyti maždaug 30 metų.

Deja, bet rudieji ryžiai, kuriuose gausu sveikatai vertingų skaidulų ir kurių maistinė vertė yra didesnė, yra išimtis ir ilgai tinkami vartoti neišlieka. Dėl juose esančių aliejų rudieji ryžiai gali apkarsti ir būti nebetinkami valgyti jau maždaug po pusės metų.

Pupelės – ilgai išsilaikantis maistingųjų medžiagų šaltinis

Pupelės yra nuostabus baltymų, angliavandenių, skaidulų, vitaminų ir antioksidantų šaltinis. Jos puikiai įsikomponuoja į įvairiausius patiekalus, yra gero skonio ir pritaikomos netgi konditerijoje – pavyzdžiui, kepiniuose, ypač veganiškuose. Pupelės taip pat yra neįtikėtinai sočios, jos užtikrina ilgalaikį sotumo jausmą. Pupelės yra ir labai nebrangus maistas. Be to, jų galiojimo laikas yra nepaprastai ilgas. Tad pupeles galima be jokių dvejonių laikyti tikru supermaistu, kurio išties verta turėti savo maisto atsargose.

Tiesa, reikia atkreipti dėmesį, kad kalbame labiau apie paprastas įvairių rūšių džiovintas pupeles. Žinoma, konservuotos pupelės irgi nėra greitai gendantis maistas – bent keletą skardinių nuolatos turėti spintelėje išties praverstų. Kadangi jos taip paprastai pritaikomos gaminant valgį, spintelėje tikrai neužsistovės. Visgi su džiovintomis pupelėmis konservuotos savo galiojimo laiku varžytis negali. 

Jei džiovintos pupelės laikomos sudėtos į sandarią pakuotę ir vėsioje bei sausoje vietoje, kruopščiai saugomos nuo tiesioginių saulės spindulių, jas galima valgyti ir prabėgus keliems dešimtmečiams. Suprantama, nereikia stebėtis, jei po tų kelių dešimtmečių pupelių kokybė ir skonis šiek tiek nusileis šviežioms ar konservuotoms. Tačiau jos bus absoliučiai tinkamos ir saugios valgyti. Be to, ilgiau laikytas pupeles paprasčiausiai reikės taip pat ilgiau pavirti.

Vieno tyrimo metu buvo išvirta 32 metų senumo pupelių. Jas valgę tyrimo dalyviai pupelių kokybę, skonį ir tinkamumą valgyti įvertino aštuonetu. Be to, šis tyrimas nustatė, kad, laikui bėgant, pupelėse išliko vertingieji baltymai, tad jos vis dar buvo pakankamai maistingos.

Žinoma, tokius ilgus metus pupelės gali būti laikomos (ar atrandamos) išskirtiniais atvejais, o kalbant apie įprastinį kasdienį maisto gaminimą veikiausiai norėtųsi apsiriboti trumpesniu pupelių laikymo laikotarpiu – keleriais metais. Tokios pupelės bus minkštesnės net ir verdant trumpiau.

Prieš virimą džiovintas pupeles reikia pamirkyti vandenyje. Jei pupelės mirkomos šaltame vandenyje, tą daryti reikėtų visą parą ar bent per naktį. Jei mirkoma karštame vandenyje, pakaks trijų ar keturių valandų. Pupeles galima virti tame pačiame vandenyje, kuriame jos mirko – taip jos bus skanesnės. Jei norite ypatingo skonio, pupeles mirkykite sultinyje. Verdant į pupeles būtinai įberkite druskos. Jei verdamos pupelės vis neminkštėja, įberkite pusę šaukštelio sodos – ji pupeles suminkštins. Jei į patiekalą su pupelėmis norite dėti rūgščių produktų (acto, citrinos sulčių, pomidorų), pirmiausia palaukite, kol pupelės bus išvirusios ir minkštos.

Raudonasis vynas išlieka geriamas bent kelerius metus 

Jau pats vyno gamybos procesas nulemia, kad tai nėra greitai gendantis gėrimas. Taip visų pirma yra dėl vynuogių fermentacijos ir alkoholio susidarymo. Kai vynuogės fermentuojamos ir virsta vynu, pridedama vyno mielių, kurios suskaido cukrų ir paverčia jį alkoholiu. Tai užtikrina ilgaamžiškumą dviem būdais. Pirma, sumažėjęs cukraus kiekis užtikrina, kad bakterijos nelabai turės kuo maitintis, todėl gedimo procesas sulėtėja. Antra, dėl alkoholio bakterijoms tampa gerokai sunkiau išgyventi – tai irgi apsunkina gedimo procesą.

Tiesa, reikia turėti omenyje, kad ne visi vynai laikui bėgant tampa geresni. Tai pritaikytina tik brangiam, išskirtiniam vynui. Tačiau neatidarytas paprasto raudonojo vyno butelis visgi gali būti tinkamas vartoti pakankamai ilgai – mažiausiai dvejus ar trejus metus. Tad prireikus galėsite ne tik išgerti taurę raudonojo vyno ar pavaišinti ja svečius, bet ir panaudoti vyną gaminant įvairius karštuosius patiekalus – troškinius, padažus ir panašiai. Tokiu būdu vynas suteikia patiekalams ypatingą skonį ir aromatą, tačiau alkoholis visiškai išgaruoja, todėl šie patiekalai saugūs valgyti visiems.

Žinoma, tam, kad raudonasis vynas ilgiau išliktų tinkamas vartoti, reikia užtikrinti palankias jo laikymo sąlygas. Vynai ne be priežasties laikomi rūsiuose. Tad jei turite geros būklės rūsį ar sandėliuką, vyną ten ir laikykite. O jei ne, pamėginkite sukurti panašias sąlygas: saugokite vyno butelius nuo tiesioginių saulės spindulių, laikykite vėsioje ir tamsioje vietoje. Butelius su kamščiu laikykite paguldytus, kad kamštis neišdžiūtų.

Natūralus vanilės ekstraktas – ilgai išliekantis aromatas 

Vanilės ekstrakto pakaitalo galiojimo laikas yra iki dvejų metų. Tai nėra mažai, tačiau visgi grynas natūralus spiritinis vanilės ekstraktas, o ne jo pakaitalas galioja beveik neribotai. Be to, jo skonis ir kokybė nepalyginamai geresni. 

Natūralus spiritinis vanilės ekstraktas yra toks ilgaamžis todėl, kad jame yra alkoholio. Alkoholis padeda prailginti galiojimo laiką. O štai vanilės ekstrakto pakaitale tokio alkoholio kiekio nėra. Tad jei natūralus vanilės ekstraktas laikomas sandarioje patalpoje, bakterijos į jį pakliūti negalės, ir toks ekstraktas išlaikys savo savybes ir bus tinkamas naudoti labai ilgai – tiksliau, tol, kol jį suvartosite.

Spragėsiams skirti kukurūzai – greitas ir vertingas užkandis

Jau pagaminti spragėsiai laikui bėgant sugenda, tačiau apie jiems skirtus kukurūzus to pasakyti negalima. Tiesa, tai turėtų būti kukurūzai be priedų, o ne jau paruošti spraginti, mat juose gali būti aliejų, kitokių riebalų ar priedų, todėl ilgai laikomi jie paprasčiausiai apkars. Todėl paprastus spragėsiams skirtus kukurūzus be priedų tereikia laikyti sudėtus į sandarią talpą sausoje ir vėsioje vietoje. Jei norite, kad spragėsiams skirti kukurūzai išsilaikytų itin gerai, pamėginkite laikyti juos šaldytuve.

Tiesa, reikia žinoti, kad ilgiau laikomi kukurūzai, juos paspraginus, nebebus tokie dideli ir purūs kaip švieži. Todėl, jei norite geriausios kokybės, visgi kukurūzus suvartoti reikėtų maždaug per metus. 

Jeigu ilgiau laikyti kukurūzai „neišsprogsta“, pamėginkite juos tiesiog sudrėkinti – jie gali būti paprasčiausiai išdžiūvę. Porai puodelių kukurūzų turėtų pakakti valgomojo šaukšto vandens. Suberkite šiuos kukurūzus į stiklainį ir gerai pakratykite, kad vanduo susigertų. Tada palikite keletui dienų ir mėginkite spraginti įprastai.

Tad turėdami atsargose spragėsiams skirtų kukurūzų visada galėsite lengvai pasigaminti skanų, traškų ir pakankamai sveiką užkandį. Kukurūzų spragėsiai yra palyginti nekaloringi, tačiau suteikia sotumo jausmą, juose nemažai skaidulų. Tai paprastas, nebrangus ir daugelio mėgstamas užkandis.

Nesmulkinti grūdai – sveikas ir universalus variantas

Galbūt pasirodys keista, tačiau miltai visgi nėra tas produktas, kuris išlieka tinkamas naudoti amžinai. Kai kurie miltai tinkamiausi vartoti būna maždaug metus ar pusantrų, tada iškyla rizika, kad jie apkars. Kvietiniai miltai gali būti nebetinkami jau po aštuonių ar net šešių mėnesių. Tiesa, miltų galiojimo laiką gerokai pratęsia jų laikymas šaldytuve. 

O štai tokie nesmulkinti kietieji grūdai kaip kviečiai, grikiai, soros ar spelta išlieka visiškai tinkami vartoti maždaug nuo 10 iki 12 metų, jei yra laikomi tinkamai. Taip yra todėl, kad sumalus grūdus pašalinama juose esanti „apsauga“. Netekęs kietojo apvalkalo, gemalas nebeturi nieko, kas galėtų sukliudyti jam išskirti lakiuosius aliejus. Laikui bėgant, šie aliejai apkarsta, skonis tampa nemalonus.

Nesmulkintų minkštųjų grūdų galiojimo laikas taip pat pakankamai ilgas. Bolivinė balanda, avižos, miežiai gali išsilaikyti netgi iki aštuonerių metų. Minkštas jų apvalkalas neapsaugo taip gerai kaip kietųjų grūdų. Visgi minkštieji grūdai taip pat yra neblogas kandidatas į atsargų spintelę. 

Na, o turėdami grūdų atsargų visada nesunkiai pasigaminsite skanų ir itin sveiką patiekalą ar garnyrą. Tai puikus paįvairinimas ir alternatyva ryžiams ar makaronams. Grūdai puikiai tinkami ne tik košėms, bet ir sriuboms, troškiniams, netgi kai kuriems saldiesiems patiekalams. 

Grynas klevų sirupas – dar vienas ilgaamžis saldėsis

Kaip ir kiti jau aptarti saldikliai – cukrus ir medus – grynas klevų sirupas yra ilgaamžis maisto produktas. Jis pasižymi dideliu atsparumu mikrobų, įskaitant pelėsį, dauginimuisi. Tad neatidaryta gryno klevų sirupo pakuotė gali išlikti tinkama vartoti beveik amžinai. Netgi jeigu tokio sirupo paviršiuje susiformuoja pelėsis, yra būdas šią problemą išspręsti. Tokiu atveju klevų sirupą reikia užvirti, nugriebti nešvarumus, supilti likusį sirupą į švarų ir sandarų indą ir padėti į šaldytuvą. Taip sirupas taps visiškai saugus vartoti.

Kaip ir minėta, labai svarbu, kad klevų sirupas būtų grynas. Be to, laikyti jį reikia šaldytuve arba šaldiklyje. 

Na, o apie klevų sirupo privalumus veikiausiai net neverta daug kalbėti: tai daugelio mėgstamas saldiklis, tad jei turėsite jo atsargų, šis sirupas tikrai pravers užsinorėjus pasiskaninti blynus, kažką pasisaldinti ar tiesiog užsimanius „ko nors saldaus“. Be to, klevų sirupas naudojamas ir gaminant pikantiškus patiekalus, pavyzdžiui, padažus ar glazūras.

Garstyčios – ilgai galiojantis pagardas

Neatidaryta ir tinkamai laikoma garstyčių pakuotė būna tinkama valgyti mažiausiai iki trejų metų. Netgi ir atidarytame indelyje garstyčios būna valgomos bent metus, o kai kuriais atvejais – ir iki dvejų.

Kepimui idealiai tinkantis rapsų aliejus

Dėl savo neutralaus skonio ir tinkamumo kepti rapsų aliejus yra išties populiarus. Naudojant jį maistui kepti ar gruzdinti, patiekalai išlaiko savo natūralų poskonį. Be to, rapsų aliejus yra palyginti nebrangus.

Tad šio aliejaus tikrai verta turėti atsargose, ypač turint omenyje, kad rafinuotas rapsų aliejus neapkarsta ir išlieka tinkamas vartoti pakankamai ilgai. Žinoma, savo ilgaamžiškumu tyram kokosų aliejui rapsų aliejus neprilygsta. Tačiau vėsioje, sausoje vietoje laikomas neatidarytas rapsų aliejus tinkamas naudoti būna mažiausiai dvejus metus. Labai svarbu aliejaus nelaikyti šviesoje ir šalia viryklės, mat šviesa ir temperatūra skatina oksidaciją. Jei norite šį terminą pratęsti, aliejų laikykite šaldytuve.